Kenda padangos Crazy Ferma 2018 varžybose

Algirdo Mosekonio įspūdžiai iš varžybų Crazy Ferma 2018.

Po sunkios savaitės, pagaliau „priėjo“ toji diena, kuomet išaušo balandžio 7‘osios rytas. 11 valandą atvykus į Crazy Ferma trasą, kuri yra netoli Vievio, priparkavęs automobilį iškart nuėjau užsiregistruoti bei atlikti visus menkus formalumus. Šis rytas, kaip pranašas Mozė išpranašavo, jog ši diena bus ypatinga ne tik dėl to, jog po ilgos žiemos tai pirmos įskaitinės Cross Country varžybos, bet ir tai, jog po žiemos tai bus pirma diena, kuomet išjungsi savo šildomas rankenas nebijodamas, jog stingdantis vėjas man neleis tinkamai laikytis už rankenų.

Taigi iš lėto judame link startinės pozicijos ir pasirenkame sau patogias pozicijas iš kurių norėtume startuoti. Dvi minutės, viena ir staiga, kažkur nugaroje išgirstu šūvį. Ir aš užkuriu savo 82 arklių jėgainę bei paleidžiu ją darbui būtent tokiam, kurio ji tikisi nuo savaitės pradžios. Teisingas balansas akseleratoriaus nuspaudimo bei jėgainės paleidimo laiko man dovanoja puikią progą išstartuoti iš startinės pozicijos pirmam. Man tai pirmas kartas, tad vienai sekundei aš tiesiog atleidžiu akseleratorių galvodamas, jog aš iš važiavau prieš šūvį ir taip nusižengdamas reglamentui, tačiau kuomet iš galo pajutau man į nugarą alsuojančius sportinius duslintuvus, supratau, jog nuojauta man meluoja ir privalau panaudoti visą savo išmonę, kaip įmanoma ilgiau išlaikyti šią savo poziciją.

Pirmas ratas buvo puikus, tačiau, trasa išbalansavo mane. Gilios duobės, netolygi trasa neleidžianti nė sekundei nebūti įsitempus staigiai priverčia išnaudoti mano asmeninius resursus. Ko priežastyje, lengvas atsipalaidavimas, davė daug... Deja blogąją prasme, nepavykus įveikti ganėtinai gilios ir trumpos duobės mano keturračio galas staigiu atšokimu man stipriai sutrenkė stuburą, ko priežastyje atsinaujino prieš sezoną sutvarkyta problema.

Tačiau tai manęs nesustabdo, nes noras būti stipriam yra didesnis už bet kokį norą pasiduoti. Tad nuspaudi akseleratorių, kiek turi jėgų ir judi pirmyn. Mintyse sau tyliai tari: „O kada, jei ne dabar?!“.

Tačiau, lenktynių Dievai, matyt, mane norėjo nustebinti ir leisti man dar labiau kankintis. Trečio rato vidury, teko nusiplėšti poroloninę rankeną, nes ji tiesiog trukdė važiuoti, nes buvo pusiau plyšusi. Ko pasekoje, kairę vairo lazda buvo tokia plona, jog savo dideliu delnu, tiesiog buvo sunku suspausti ir ranka, kiek įmanydamas daužėsi ir kentė, visus įmanomus smūgius.

Nors atrodo, jog viskas, gana, kas gali dar nustebinti ir liepti man sustoti anksčiau laiko. To paties trečio rato pabaigoje, sukdamas 180 laipsnių staigų posūkį kaire ranka atjungiau Kill Switch (masės išjungimą). Kaip be būtų gaila, keturratis sustojo. Bandydamas, kiek turiu jėgų jį sugriebti, bei ištraukti atgal, kad priversti keturratį vėl judėti pirmyn – man nepavyko. Tačiau, ta lietuviška išmintis paskutinę sekundę pagelbėjo. Greitai nusiimdamas šalmą, pošalmį į darbą „paleidau“ dantis ir jais atitraukiau šią detalę, ir benzino bako skyriuje išgirdau tobulą garsą – kuro siurblys vėl suveikė.

Greitai užsidėjęs, kiek permirkusiu bei smirdinčiu pamušalu šalmą, aš greit užkūriau savo tūkstančio kubinių centimetrų, V formos varikį ir leidau suprasti, jog šiandien lenktynių Dievai manęs nesustabdys ir aš vis vien pasieksiu savo tikslą – finišuoti!

Visi treniruoti žirgai pasiuntė visą savo galią į galinius ratus ir dėka gerą sukibimą turinčių Kenda Bear Claw HTR padangų, mano keturratis vėl pajudėjo. Taip ratas po rato, aš pamačiau finišo vėliavą, skelbiančią, jog finišas pasiektas sėkmingai. Šias varžybas baigiau 4-tas iš 7 dalyvavusių.

Algirdas Mosekonis